Dovilė Šipelienė – kas ji?

Registracija Konsultacijai

Visų pirma - smalsi siela, kuri prisiprašė patirčių gyvenime… ir, žinoma, gavo. Gavo
su kaupu. Kartais tiek, kad norėjosi klykti – „ačiū, jau gana!“. Bet, matyt, gyvenimas visada
žino geriau, kiek mums reikia, kad išmoktumėme, užaugtumėme ir pradėtumėme girdėti save.

Kaip dažnai užduodame sau klausimą “Kas aš?” Atrodo, kam to reikia? …juk ir taip
akivaizdu! Kai palukšteni giliau, kaip svogūno lukštus, atmesdamas akivaizdžius stereotipus– išsigąsti, kad ne kažin kas ir nebelieka…Nors atrodo savaime suprantama, jog nesame
mūsų CV, kad visos tos pareigos bei projektai tėra tik kevalas. Tačiau kaip sunku
nesusitapatinti!.. Juk tie pasiekimai – didelė mano identiteo dalis!... Bet ne AŠ... O ir mūsų
rolės šeimoje, darbe, visuomenėje dar užgožia tą tikrąjį „AŠ“…

Man visada rūpėjo žmogaus sielos labirintai ir prasmė, tas slidus gyvačiokas . Kažkodėl tik
artėjant 40mečiui, pradėjau klausti savęs – dėl ko aš čia taip plėšausi gyvenime? Kieno
šešėliu tapau? Kada sau leidžiu tiesiog būti? Ar dar moku būti tikra? Kodėl taip skauda nuo
kritikos? Ir kodėl pati taip lengvai ją dalinu?

Vedina šių vidinių ieškojimų leidausi į Camino, į piligriminę kelionę „Via de la Plata“,
skersai visos Ispanijos, iš pietų į šiaurę, su tikslu pažinti save, pabūti su savimi, grąžinti sau
milžinišką skolą. Juk nebūdami savimi, mes išduodame save. O kaip būti tuo savimi, kai net
nežinai kuo esi?

Šveicarijoje baigiau viešbučių valdymo studijas. Daug metų dirbau svetingumo pasaulyje. Tai
išmokė mane matyti kitus žmones, fokusuoti visą savo dėmesį į kitų poreikius, stengtis
atspėti, kas juos džiugina, o kas slegia. Savo darbe mačiau daug sakralumo ir mėgavausi
dinamišku ritmu. Viešbučio kasdienybė – tarsi miniatiūrinis gyvenimo teatras, kuriame apstu
emocijų, santykių, kaukių, pavargusių šypsenų, dėkingumo, svaiginančių šventinių akimirkų
ir nuobodžių užkulsių...

Labai mėgstu keliauti, nes nuoširdžiai myliu žmones ir man rūpi pasaulis bei jo gamta,
miestai bei jų istorija, įvairios kultūros su savo virtuvėmis, muzika, architektūra… Kelioms
šalims esu begalybiškai dėkinga už stiprų indėlį į mano pasaulėžiūros ir asmenybės
formavimą. Gyvename tokiame gražiame pasaulyje ir visko yra tiek daug! Kaip gaila, kad
mūsų laiko ir finansų resursai tokie riboti, kad neturime galimybių išnaršyti jo viso. Tai
verčia susimąstyti apie prioritetus…

Dar viena karšta mano meilė – psichologija. Jau gerą dešimtmetį esame neišskiriamos
sugyventinės. Psichologijos studijų metus prisimenu kaip vieną įdomiausių savo gyvenimo
etapų. Iki šiol besotiškai kertu psichologinę literatūrą kaip saldžiausius pyragaičius. Ir iki šiol
svaigstu nuo neišsemiamų savęs pažinimo klodų. Springstu nuo noro dalintis sukauptomis
žiniomis.

Patirtos skaudžios netektys mane nuvedė į reikšmingus naujus atradimus. Savo paieškose
išmokau, kad viskas yra tiesiog patirtis, net skausmas. Ir kad nuoširdumas niekada neišeina iš
mados. Esu pozityvaus mąstymo advokatė ir gyvas įrodymas, jog šypsenos daro stebūklus.

Po Camino mano gyvenime į gerą pasikeitė VISKAS. Mano savijauta, mano santykiai, mano
gyvenama vieta, veikla, pajamos. Aišku pereinamasis laikotarpis nebuvo lengvas, tačiau
žiūrint atgal galiu pasakyti, kad pati kalta, jog iki galo neišmokau esminės Camino pamokos
– pasitikėti savimi, gyvenimu ir savo keliu. Nerimastingas kritiko balsas galvoje vis kaišiojo
tuos “o kas bus jei…” pagalius į ratus. Tačiau rezultate – esu labai laiminga. Su šeima
persikraustėme gyventi į pajūrį, savirealizacijai buvau apdovanota įdomiu ir mane auginančiu
vadovaujamu darbu, susipažinau su naujais, įdomiais žmonėmis, sudėtingi šeimyninių
santykių mazgai atsinarpliojo ir atnešė taiką, harmoniją ir besąlygišką meilę į mano širdį.

Iš mano piligriminių žingsnių išplaukusi knyga mane išmokė, kad svarbiausia dovana SAU
yra tiesiog… būti savimi.